SUŽEISTŲ ŽMONIŲ GYDYMO TARNYSTĖ
IR DALYVAVIMAS REGIMOS KRIKŠČIONIŲ VIENYBĖS ATKŪRIME

Jean Philippe Calame

ĮVADAS

1) Klausimas: Ar tikrai turime domėtis Bažnyčių suvienijimu, jei mūsų misija yra tik palydėti sužeistus žmones?  Gal nieko negalime daryti, gal geriau pasilikti savo vietoje ir skirti savo dėmesį vien asmenims, kurie mums yra patikėti? – Tai iš tiesų būtų pagunda, nes:

a) Būtų prieštaringos nuostatos, jei, viena vertus, atjaustume sužeistus žmones, o kita vertus, liktume abejingi Kristaus Kūno žaizdoms. Kitas dalykas: per savo tarnystę matome, kad dvasinės žaizdos kartais yra pačios skaudžiausios. Be to, daug žmonių, dalyvaujančių mūsų rekolekcijose arba seminaruose mums liudija, kad ekumeninė palydėtojų komandos dimensija padėjo jiems gydytis iš dvasinių – bažnytinių žaizdų.

b) Kita svarbi priežastis – esminis ryšis tarp to, kas pažeidžia Bažnyčios vienybę, ir to, kas pažeidžia asmens vieningumą. Vienybės stoka Bažnyčioje gali, kaip minėjome, sužeisti žmogų, ir atvirkščiai, vieno žmogaus vidinis susiskaldymas paliečia Bažnyčią.

c) Be to, kokia būtų mūsų meilės tarnystė mažame Bažnyčios lauke, jei nenorėtume matyti Dievo veikimo žmonijos labui plačiajame Kristaus Kūne – Bažnyčioje?

Taigi, kodėl mums yra svarbus regimos Bažnyčios bendrystės ugdymas? Todėl, kad mūsų tarnystė yra atleidimo ir susitaikymo  tarnystė!

2) Mano svarstymų esminė mintis: aš esu įsitikinęs, jog tai, ką veikiame su sužeistais žmonėmis galima pritaikyti  krikščionių suvienijimo darbui.

Mes išmokome, kaip yra svarbu atpažinti ir priimti savo bei kitų žmonių asmenines malones, taip pat ugdėme savyje tam tikras specifines nuostatas, padedančias prieiti prie sužeistų žmonių. Mes esame išgydymų liudininkai… Tikrai galima pagalvoti, kaip šias malones ir nuostatas yra įmanoma pritaikyti ekumenizmui. Būdami bendrystės piligrimai, galime prisidėti prie to.

Trys punktai:

1. Kokia gali būti mūsų vieningos Bažnyčios vizija?

2. Kaip galima susijungti su Kristumi, besimeldžiančiu už savo liudytojų vienybę?

3. Kai kurie sąlyčio taškai tarp sužeistų žmonių gydymo tarnystės ir darbo dėl Bažnyčios suvienijimo.

1. Žvilgsnis į suvienytą Bažnyčią – maldos vaisius

Tam, kad tiksliau matytume Bažnyčią ir geriau įžvelgtume jos vienybę Dieve, manau, jog labai verta grįžti prie Apd pradžios (Apd 1, 4-5). Tai be galo svarbus tekstas, norint teisingai suvokti Bažnyčios slėpinį! Mums reikia prisijungti prie mažos bendruomenės, kurią sudarė Aukštutiniame kambaryje besimeldžiantys apaštalai bei kelios moterys, tarp kurių – Marija, Jėzaus motina. Nuo pat pradžios Apd knyga liudija, kad visas krikščioniškas gyvenimas įsišaknija vienoje pirmenybinėje nuostatoje: tai yra bendruomeninė malda, atvira Dievo veikimui. Mes čia randame pamatą to, kas vadinama dvasiniu ekumenizmu – kai tikintieji prašo malonės žiūrėti į Bažnyčią Jėzaus žvilgsniu ir ruošiasi įsijungti į Tėvo siųstos Šv. Dvasios veikimą.

Bet kas mes tokie, kad drįstume tikėtis pažinti Jėzaus žvilgsnį į Bažnyčią? Ši drąsa mums ateina kaip Šv. Dvasios dovana! Tai Ji, kuri mums duoda Kristų, mus padaro jautrius Jėzaus meilės, atjautos ir vilties žvilgsniui į Bažnyčią.

Iš tų, kuriuos nori siųsti kaip savo liudytojus, prisikėlęs Viešpats reikalauja pasiruošimo laiko. Tai yra reikalinga, kad jie taptų įgalūs priimti įvykį, atversiantį naują erą – Šv. Dvasios dovanojimą. Nes Šv. Dvasia yra ta, kuri mums išdalina Kristaus pergalės vaisius, ir kuri mums įleidžia į Kristaus prisikėlimo sukurtą naują situaciją.

Aukštutiniame kambaryje vyrauja tyla ir atidumas, paruošiantys pirmųjų krikščionių bendruomenę priimti naują pašaukimą – tapti liudytojais.

Po šių pirmųjų liudytojų kiekviena karta yra kviečiama paskirti laiko panašiam pasiruošimui. Reikia, kad mumyse ir tarp mūsų atsivertų laisvės erdvė, leidžianti Kristaus mirties ir prisikėlimo sukurtai naujovei įsikūnyti – perkeisti mūsų žmogiškosios egzistencijos suvokimą ir iš jo kylančią tarnystę. Šio pasiruošimo esmė – gilinti ir atnaujinti savo paklusnumą Šv. Dvasiai.

Su šia sąlyga, kaip Jėzus pranešė, Šv. Dvasia galės „imti iš to, kas Kristaus ir mums tai duoti“ (plg. Jn 16,14) mūsų laikams tinkamu būdu. Šitaip prisikėlęs Kristus galės skleisti savo karalystę, tai reiškia – pratęsti per mus savo misiją mūsų laikais. Per kiekvieną iš  mūsų asmeniškai, bet visų pirma per mus kaip bendruomenės kūną.

Popiežius Pranciškus savo kalbose primena reikalingus liudijimo bruožus:

• Visuotinumas. Evangelija – Geroji Naujiena, kad Prisikėlęs Jėzus viešpatauja, „priklauso“ tam tikra prasme visiems žmonėms, nes ji yra jiems skiriama. Juk kam priklauso laiškas – laiškanešiui (Bažnyčiai) ar adresatui (žmonijai)?!
• Tarnystė. Vienintelis Bažnyčios egzistavimo tikslas yra tarnauti, skleidžiant šią gerąją Žinią
• Vienybė. Tam, kad geroji Naujiena būtų tinkamai perduota, ją turi nešti krikščionys kartu. Kitaip būtų prieštara, panašiai, kaip kai kalbama apie taiką su priešiška išraiška veide.
• Pirmenybė. Ši geroji Naujiena implikuoja tarnystę vargingiausiems, kitaip irgi būtų prieštara.
• Džiaugsmas. Gerosios Naujienos skelbimo tarnystė yra atliekama su džiaugsmu ir duoda džiaugsmo; jei ne – kažkas ne taip!

2. Jėzaus malda, kad visi būtų viena

Mūsų bendruomenėje visi nariai yra besimeldžiantys. Dėl to turime iš naujo gilintis į Jėzaus maldą už savųjų vienybę. Ko mus moko Jėzaus malda už Jo liudytojų vienybę? Kaip ji mus kviečia melstis ir veikti Bažnyčioje ir dėl jos? Kaip ji pakeičia mūsų žvilgsnį ir pratina mus žiūrėti į Bažnyčią Jėzaus žvilgsnio šviesoje?

Svarbiausia malda, kuria Jėzus pašventino savo visą gyvenimą, buvo maldavimas Tėvui, kad jo mokiniai taptų VIENA (Jn 17). Pabrėžiu: dėl kokio vaisiaus Jėzus pasirinko laisvai atsiduoti iki galo? Koks yra jo maldos tikslas? Kam jis atiduoda savo gyvybę? Atsakymas – jo mokinių vienybė, jų bendrystė: „tegu visi bus viena“ (Jn 17, 11.21.22.23). Apie kokią vienybę kalbama?

• Mokinių bendruomenės vienybė
• Kiekvieno mokinio asmeninė vienybė
• Žmonijos vienybė
• Vienybė su kūrinija.

Jei Jėzus meldžiasi šia intencija, tai dėl to, kad vienybė, dėl kurios jis atnašauja visą savo asmenį bei žemišką egzistenciją, ateis kaip Dievo veikimo vaisius, ne kaip savaiminis procesas. Jėzus meldžiasi dėl vienybės ir prašo Tėvo, kad jis ją suteiktų kaip malonės dovaną būtent todėl, kad ši vienybė yra už nuodėmės sužeistų žmonių pastangų ribų.

Panašiai kaip Ignaco Pratybose prašome malonės tapti „indiferentiški“, būtent dėl to, kad žinome iš patirties, kad tokie nesame (!), čia  maldaujame Dievą vienybės malonės ir ruošiamės priimti šią dovaną, nes žinome, kad vienybė ir bendrystė yra už žmogaus galimybių ribų.

Jėzus prisiėmė mūsų žmogišką prigimtį, kad joje turėtų nuolatinės sandoros santykį su Tėvu būtent dėl to, kad žmogui yra sunku gyventi vienybėje! Bendrystė tarp žmonių nėra įprastas dalykas. Tam, kad taptume „bendrystės būtybėmis“, turime būti imlūs Dievo veikimui.

Tai ypatingai rūpi Pauliui, kai maldauja: „Leiskitės sutaikomi!“ (plg. 2 Kor 5, 20). Bet atsargiai! Susitaikymo tarp žmonių pamatas yra sutaikinimo su Dievu priėmimas! „Leiskitės sutaikomi su Dievu!“ rašo Paulius.

Tai ir yra visas išganymo darbas: kad žmogus leistųsi sutaikomas su Dievu. Prielaida – aktyvus pasyvumas, priimant tai, kad Dievas savo malonės veikimu mus pastato susitaikymo santykyje su Savimi. Šiame kvietime „Leiskitės sutaikomi su Dievu!“ išreiškiama, jog mes pasyviai priimame Dievo neatlygintinai duotą malonę. Priimti šį pasyvumą ir atsiverti Dievo dovanai yra žmogaus laisvės pasirinkimas. Šis pasirinkimas yra žmogaus dalyvavimas Dievo malonės darbe, susijungiant su Dvasios veikimu.

Peter Hocken pabrėžia, kad reikia dvigubos ištikimybės – ištikimybės praeičiai, saugojant tiesą, kurią mus perduoda Tradicija, ir ištikimybės ateičiai, atsiveriant Šv. Dvasios veikimui mūsų laikais. Ištikimybė ir klusnumas Dievui nereiškia tik atsigręžti į praeitį, kad gerai įgyvendintume tradiciją, bet taip pat atsigręžti į ateitį, kad atrastume naujus mūsų laikams tinkamus būdus, kuriais Šv. Dvasia nori apreikšti ir perduoti tą pačią tiesą mūsų bendraamžiams.

Kai esame sutaikomi su Dievu, mes Jam leidžiame dalintis su mumis vienybe, kurią Trejybinis Dievas išgyvena Savyje. „Tegu jie bus viena, kaip ir mes esame viena“, prašo Jėzus.

3. Sąlyčio taškai tarp sužeistų žmonių gydymo tarnystės ir dalyvavimo krikščionių bendrystės atkūrime

Taigi, turime susijungti su Kristaus malda – Jo malda už savo Kūną Bažnyčią. Panašiai, kaip matome, kas yra gėris ir kas yra nuodėmė vien Dievo apreiškimo dėka (šis apreiškimas yra malonės dovana), taip yra ir su Bažnyčios suvokimu: mes suvokiame vienybės būtinybę bei Bažnyčios realią padėtį (jos misiją, jos grožį Dvasioje bet taip pat ir jos vargingumą bei jos suskilimo tragiškumą) tiktai per besimeldžiančio – bendraujančio su Tėvu Kristaus apreiškimą.

Gerojo Samariečio palyginimas pabrėžia žvilgsnio, arba tiksliau jo kokybės svarbą. Kunigas ir levitas žiūri ir nemato, jie praeina pro šalį. Gerojo Samariečio žvilgsnis – kitoks. Jis įsižiūri ir yra paliečiamas to, ką jo akys mato. Panašiai yra su mūsų žvilgsniu į Bažnyčią: mes galime puikiai žinoti, kad ji yra suskaldyta, ir nekreipti į tai dėmesio.

Tai gali būti dėl įvairių priežasčių – paprastai gerai jaučiamės savo Bažnyčioje, savo parapijoje, o tada, kam siekti pokyčių? Bažnyčia, kuriai priklausome, atrodo mums tikroji Bažnyčia, tai kodėl mums reiktų kitų? Bet gali būti ir gilesnių, kartais nesąmoningų priežasčių, dėl kurių nesidomime Bažnyčios suskilimu: sunkumas mums atrodo nenugalimas; arba tai mus tiesiogiai palietė ir buvome asmeniškai pažeisti dėl Bažnyčios bendruomenių susiskaldymo.

Kai lydime žmones, nesunkiai atpažįstame tam tikrą pasipriešinimą – kai nesinori „prisiliesti“ prie žaizdų, kai nesinori pripažinti, kad esu sužeistas, kai nesinori, kad kitas prisiartintų prie manęs.

Mūsų žvilgsnis į Bažnyčią turi būti ugdomas paties Jėzaus žvilgsnio. Jo žvilgsnis yra meilės žvilgsnis, kuris mato tiesą su gailestingumu ir viltimi. Ar drįsime žiūrėti į Bažnyčią taip, kaip Jis žiūri į ją?

Ar prieisime prie Bažnyčios kaip Ganytojas prieina prie savo sužeistos, pasimetusios avies?

Ar prieisime prie Bažnyčios kaip Gerasis Samarietis, kuris prisiartina ir pasilenkia prie savo sužeistos Mylimosios?

Ar išdrįsime pripažinti esmę – suskaldyta Bažnyčia yra iš tiesų „pusgyvė“ dėl savo lūžių ir žaizdų…

Dabar pabandysiu įvardinti sąlyčio taškus tarp sužeistų žmonių gydymo tarnystės ir tinkamos nuostatos krikščionių bendrystės atkūrimui.

a. Mes žinome sužeidimų anamnezės reikalavimus:

– Drįsti atpažinti ir įvardinti sužeidimus

– Drįsti pripažinti savo užsikietinimą, savo sklerozes ir nesveikus gynybos mechanizmus.

b. Mes žinome taip pat šviesos anamnezės palaiminimus:

– Atpažinti Dievo apsilankymus kiekvienoje Bažnyčios atšakoje

– Atpažinti dovanas, kurias kiekviena konfesija yra gavusi.

c. Mums pažįstamas ilgas kelias dovanojamų atleidimų link, ir šiame kelyje atgailos malonė – kai suvokiame, kokius sužeidimus mes patys sukėlėme kitiems.

d. Turime askezės, lydinčios atnaujintą gyvenimą, patirtį – kai reikia priprasti prie naujos elgsenos ir gyventi pagal naują dovanotą laisvę. Šiame kelyje gali atsirasti susitaikinimo progos.

Taigi, ar puoselėsime Bažnyčios atžvilgiu šiuos nusiteikimus bei dorybes, kurios mums yra reikalingos lydint sužeistus žmones?

– Įsiklausymas
– Kantrybė
– Atsisakymas teisti
– Užtarimas, kurį ugdo atjauta ir viltis

Kas tada keičiasi:

– Suvokiame, kad mums visiems yra bendra Vakarų krikščionijos istorija.
– Atpažįstame ir priimame savo pačių konfesijos specifines žaizdas.
– Galime įgyvendinti naujus elgesio ir bendravimo būdus:

» Pripažinti dovanas ir jomis pasidalinti.
» Suteikti atleidimą.
» Ieškoti savo pačių konfesijos istorijoje, kokios ypatingos dovanos buvo puoselėjamos joje ir kokiais būdais tos pačios dovanos reiškėsi (galbūt su kitais akcentais) kitoje konfesijoje (tai ir padarė pvz. kard. Kasper ir kard. Koch)

………………………………………………….

Asmeninis liudijimas
(J. Philippe nespėjo šitos dalies perskaityti)

Liurdas, 2006 m.

Žaizda > Savo kaip protestantų auklėjimo metu girdėjome tokių teiginių: „Katalikai meldžiasi į Mariją, mes ne. Gerbiame ją, bet į ją nesimeldžiame“. Vaiko širdyje toks teiginys užblokuoja pasitikėjimą ir galimybę atrasti besimeldžiančios Marijos vaidmenį. Marija yra laikoma atokiai.

Naujas žvilgsnis, vedantis į naują elgesį > Kai turi draugą, tu jo prašai: „melskis už mane!“… Juo labiau yra gera pasakyti Viešpačiui: „tegu Marijos malda mane palaiko!“ Tada išskirtinis užtariančios Marijos pasitikėjimas gali praplatinti ir sutvirtinti mūsų pačių pasitikėjimą užtarimo maldos metu.

Atgaila > Aš, kaip protestantas, atsiprašau Viešpaties už žodžius ir elgesį, kurie skatina Marijos, Dievo Motinos tikėjimo, meilės ir pašaukimo nepripažinimą.

Atsiprašau savo brolių ir seserų katalikų už žodžius ir elgesį, kurie skatina jų pasitikėjimo Marija nuvertinimą. Atsiprašau už kaltinimą, įtarumą bei jų intencijų neteisingą interpretaciją.

Atvirumas naujai nuostatai, leidžiančiai susitaikinti. > Prašau Viešpaties už savo tradiciją, kad ji naujai atrastų, kaip autentiškai dalyvauti Marijos šlovinime bei pasitikėti jos užtarimu.

Naujos intuicijos – Dievo malonės priėmimas. O jei mes visi mokėtumėme priimti į savo delną nors vieną Marijos, nuolat besimeldžiančios už Jėzaus Kūno – Bažnyčios vienybę, ašarą…