…IR JŪSŲ DANGIŠKASIS TĖVAS ATLEIS JUMS
„Mirsiu, bet tam žmogui neatleisiu…“. Turbūt kiekvienam iš mūsų yra tekę girdėti tokius žodžius. Kaip ir daug švelnesnius, ne taip supurtančius savo kategoriškumu: „Norėčiau jam atleisti, bet nepajėgiu…“. Atleisti savo „kaltininkams“ nėra lengva. Mes nešiojame nuoskaudas tarsi sunkią naštą, kenčiame nuo to patys ir kankiname aplinkinius žmones. Tiesa, kartais pamėginame atleisti, kartais, atrodo, kad tai pavyko. Bet užtenka mažiausio prisilietimo prie senos žaizdos, ir pyktis, pagieža, bejėgiškumo jausmas, keršto troškimas vėl atgyja. O kadangi didžiausias (tiek subjektyviai, tiek objektyviai) emocines skriaudas patiriame vaikystėje, labai dažnai tas mažas nuskriaustas vaikas vėl ir vėl pravirksta mumyse, nors mums jau trisdešimt, penkiasdešimt ar dar daugiau metų… Neatleidimas, nuoskaudų laikymas širdyje ne tik ardo mūsų santykius su kitais žmonėmis, bet ir stabdo mūsų ėjimą link Dievo, ryšio su juo augimą: mes negalime išsivaduoti iš tų praeities gniaužtų, į kuriuos patys save įspraudžiame, negalime visiškai pasitikėti Dievu, atsiduoti jam, atsiverti jo malonės veikimui. Liūdniausia, kad dažnai net ir nesuvokiame to sunkumo, kuris neleidžia mums patirti bendravimo džiaugsmo ir stabdo mūsų tikėjimo kelionę, priežasties.
Prancūzas jėzuitas t. Edouard‘as Gueydan, ilgus metus vadovavęs ignaciško pobūdžio rekolekcijoms įvairiose vietose įvairių žmonių grupėms, pastebėjo, jog net per rekolekcijas neretai nutinka, kad žmogus iš visų jėgų stengiasi išeiti iš savęs, atsiverti Dievo meilei, bet kažkokia neperžengiama kliūtis jį sulaiko vis toje pačioje vietoje. Gilindamasis į tai dvasiniuose pokalbiuose su rekolektantais, jis suvokė, kad labai dažnai toji kliūtis yra būtent per gyvenimą patirtų nuoskaudų neatleidimas. Tada jam kilo mintis remiantis ignaciškuoju dvasingumu parengti tam tikrą vidinių žaizdų gydymo metodą, kurį jis pavadino Meilės ir atleidimo keliu.
Anot t. Edouard‘o, tai nėra stebuklingas „receptas“, išgydantis nuo visų vidinių žaizdų. Veikiau tai sunkus širdies atsivertimo darbas, reikalaujantis pakeisti savo mąstyseną ir nuostatas tų žmonių, kurie įskaudino, neparodė meilės ir dėmesio, atstūmė ar paniekino, atžvilgiu. Eidamas šiuo keliu, žmogus įsižiūri į Dievo gailestingumą ir meldžia jo malonės išmokti žvelgti į savo „priešą“ taip, kaip Jėzus: savo išdavėją Judą jis vadina bičiuliu, meilės kupinu žvilgsniu pažvelgia į jo išsigynusį Petrą, meldžia Tėvą atleisti savo kankintojams. Tokiam širdies perkeitimui reikia laiko ir daug maldos, kol Dievo malonė padaro, atrodo, neįmanomą dalyką – žmogus ima su meile ir atlaidumu mąstyti apie tą, kuris ne kartą pats to nesuvokdamas, atvėrė jo širdyje žaizdą, linkėti jam tikrojo gėrio, melsti jam Dievo gailestingumo.
Kartais norisi sutikti, kad yra dalykų, už kuriuos, žmogiškai žiūrint, atleisti neįmanoma, bet kiekvieną kartą, kai skaitomas palyginimas apie beširdžio skolininko likimą, širdis krūpteli išgirdus: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 35). O juk tą patį, tik kitais žodžiais, mes kasdien, dažnai net neįsigilindami, kartojame „Tėve mūsų“ maldoje, kurią į mūsų lūpas įdėjo pats Jėzus: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams…“ (Mt 6, 12). Tas mažas žodelis „kaip“ dangiškąjį Tėvą padaro priklausomą nuo mūsų gailestingumo: jis gali mums atleisti mūsų skolas ir kaltes tik tiek, kiek ir „kaip“ mes atleidžiame savo „skriaudėjams“.
T. Edouard‘ui ir jo bendradarbiams dvasiniams palydėtojams per vieną maldos susitikimą Dievas įkvėpė mintį įkurti broliją (Fraternité) arba bendruomenę, kurios narių tikslas būtų padėti tiems, kas nori eiti šiuo meilės ir atleidimo keliu. Kontempliuojant palyginimą apie gailestingąjį samarietį ir žvelgiant į ikoną, kurioje pats Kristus švelniai prisiliečia prie sužeisto keliauninko, gimė ir bendruomenės vardas: Fraternité du Bon Samaritain… Gerojo Samariečio bendruomenė buvo įkurta 2002 m. kaip tarptautinė ir ekumeninė, nes į ją nuo pat pradžių įsijungė keli protestantai iš Šveicarijos. 2004 m. vasario mėnesį šios bendruomenės nariais tapo ir keletas lietuvių, ignacišku dvasingumu besiremiančių dvasinių palydėtojų. Apvaizdos lėmimu T. Edouard‘as dar prieš atsirandant Gerojo Samariečio bendruomenei ne kartą buvo atvykęs į Lietuvą, vedė aštuonių dienų rekolekcijas įvairioms grupėms ir taip pat seminarus dvasiniams palydėtojams.
Iš pradžių buvo laikomasi nuomonės, kad pasirengimas atleidimui turėtų būti individualus, ir tam buvo steigiamos vadinamosios „užeigos“ – vietos, kur žmonės galėtų apsistoti keletui dienų ir susikaupimo bei maldos atmosferoje, padedami rūpestingų palydėtojų ruoštis atleidimo liturgijai. Tačiau palaipsniui tapo vis aiškiau, kad ši dvasinė kelionė į savo vidų yra veiksmingesnė, jeigu atliekama kartu su nedidele (12-15 asmenų) grupe savaitę trunkančiose Atleidimo rekolekcijose. Įdomu, kad pačios pirmosios Meilės ir atleidimo kelio rekolekcijos vyko būtent Lietuvoje 2004 m. rudenį, dalyvaujant Gerojo Samariečio bendruomenės bendraįkūrėjams Thierry ir Marie-Joelle iš Prancūzijos.
Jų teigimu, šios rekolekcijos skirtos ne vien tam, kad išgytume emociškai, bet kad galėtume išgyventi tikrą susitikimą su Viešpačiu ir jo gailestingumu, kad galėtume stoti į atleidimo priešams kelią ir vėl tapti Dievo vaikais. Tai susitikimas su Dievo gailestingumu pačiuose intymiausiuose mūsų sužeidimuose, mūsų užsisklendime, vienatvėje, neviltyje, baimėje, pagiežoje, neapykantoje… Galutinis rekolekcijų tikslas – visa savo esybe: kūnu, psichika ir dvasia atsiliepti į Dievo kvietimą patirti Jo meilę, skirtą visiems Jo vaikams.
Vienas iš šio Meilės ir atleidimo kelio pradininkų Lietuvoje, t. Stasys Kazėnas SJ, pastebi, kad būtent dėl šio Dievo malonės ir žmogaus pastangų susitikimo bei bendradarbiavimo šį kelią galima vadinti ignaciškuoju vidinio išgydymo keliu. Jis remiasi vienu iš svarbiausių šv. Ignaco dvasingumo principų: Visomis jėgomis stenkis daryti tai, ką gali ir turi padaryti, tačiau pasitikėk Dievu ir vien iš jo lauk savo pastangų rezultato. Šiuo atveju žmogus iš savo pusės įsipareigoja iškelti iš atminties „archyvų“ į dienos šviesą pačius skaudžiausius praeities prisiminimus ir tada negrįžtamai palikti juos Dievo Širdyje.
Sužeistam žmogui paprastai yra nelengva pripažinti, jog yra sužeistas, ir leisti, kad Jėzus aplankytų sužeistas vietas. Atleidimo rekolekcijos padeda atsižadėti iliuzijos, kad galime patys „susitvarkyti“ su savo emocinėmis žaizdomis. Leisdami savo atleidimui pereiti per Kristaus Širdį, mes gauname jo meilės dovaną: galime gailestingumo kupinu žvilgsniu pažvelgti į tuos, kurių iki šiol galbūt nekentėme. Tai laisvės kelias, nes surasta ir mylinčio Dievo akivaizdoje išsakyta tiesa apie save ir tuos, kurie mus įskaudino, padaro mus laisvus ir galinčius mylėti.
Kadangi tai yra nelengvas kelias, kurio nueiti pats vienas žmogus dažniausiai nepajėgia, jam reikalingi pagalbininkai, tarsi Gailestingasis Samarietis pasilenkiantys prie sužeisto žmogaus, sutvarstantys jo žaizdas, nugabenantys į užeigą, negailėdami savęs slaugantys sužeistąjį, kol jis vėl atsistos ant kojų ir galės keliauti toliau. „Labai svarbu, kad nesu viena. Tokia didžiulė dovana jausti šalia savęs žmogų, kuris atleidime tave taip stipriai palaiko. Dar nemoku Jėzaus taip jausti, todėl labai svarbu gyvas žmogus…“ (Iš Meilės ir atleidimo rekolekcijų dalyvių liudijimų). Neretai būtent tie žmonės, kurie patys praėjo Meilės ir atleidimo kelią, pajunta širdyje raginimą įsijungti į tarnystę sužeistos širdies žmonėms, laukiantiems, kad kas nors su dėmesiu ir meile prieitų prie jų ir leistų vėl paragauti gyvenimo džiaugsmo.
Gerojo Samariečio bendruomenės nariais gali būti kunigai, pasauliečiai, vienuoliai. Priklausyti bendruomenei galima keleriopai. Vieni yra besimeldžiantys nariai. Jie lydi savo malda tuos žmones, kurie ruošiasi atleidimo liturgijai, ir tuos, kurie jiems padeda, ypač karštai melsdamiesi tą savaitę, kai kur nors pasaulyje vyksta Atleidimo rekolekcijos. Kiti ruošiasi dvasinio palydėjimo tarnystei, o tam reikia laiko, nes turi praeiti keletą pasirengimo etapų. Šiuo metu Lietuvoje jau yra penkiolika palydėtojų, galinčių padėti žmonėms nueiti šį Meilės ir atleidimo kelią, o iš viso Gerojo Samariečio bendruomenė Lietuvoje vienija apie šešiasdešimt narių.
Lietuvos Gerojo Samariečio bendruomenė palaiko glaudžius ryšius su Prancūzijos ir Šveicarijos bendruomenėmis: kasmet vieną arba du kartus keletas narių iš Lietuvos vyksta į visuotinę asamblėją, kuri dažniausiai vyksta Prancūzijoje.
Lietuvoje Meilės ir atleidimo rekolekcijos vyksta keturis-penkis kartus per metus. Dažniausiai būna neįmanoma sutalpinti visų norinčių jose dalyvauti. Pati geriausia reklama – tie žmonės, kurie išgyveno atleidimo stebuklą: „Turbūt reikėtų kiekvienoje santuokos išregistravimo vietoje, taip pat žmogaus mirties įregistravimo vietose išdėlioti koordinates, kur galima atlikti atleidimo maldą“ (Iš Meilės ir atleidimo rekolekcijų dalyvių liudijimų).