Beveik metus laukiau, kol pateksiu į rekolekcijas, ir labai apsidžiaugiau, kai sesė Rozana pasakė, kad esu įtraukta į sąrašą, bet savaitę prieš rekolekcijas iškilo daugybė abejonių, ar tikrai reikia važiuoti. „Gal nebus jokios naudos? Gal mane dar labiau išbalansuos? Gal geriau tą savaitę važiuoti kur nors paatostogauti? Gal manęs neišleis iš darbo, nes toks įtemptas laikotarpis, ir geriau net neprašyti atostogų?“ Bet kai įveikusi visus prieštaravimus pagaliau išlipau iš mašinos Krikštėnuose, visos abejonės dingo, apėmė palengvėjimas ir džiaugsmas. Pasakiau sau: „ Pergalė!“☺. Supratau, kad esu ten, kur reikia būti.
Nustebino tyla, bet kuo toliau, tuo labiau buvo aišku, kad mums visiems tos tylos reikia. Tyla darėsi vis iškalbingesnė, joje vis dažniau skambėjo tie žodžiai, kurių tau labiausiai tuo metu reikėjo, sugrįždavo užmiršti gyvenimo įvykiai, lyg atsivėrė vidinis žvilgsnis ir svarbiausia – atsirado nepaprastas Dievo artumo pojūtis. Atsirado tylus artumas, palaikymas ir bendrystė su seserimis, kitais rekolekcijų dalyviais, neapleido jausmas, kad kažkas dar mus palaiko, kad yra kažkoks stiprus užnugaris. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo Gerojo Samariečio bendruomenė. Vargu ar kalbėdami būtume visa tai patyrę, greičiau priešingai, būtų atsiradę daugybė dalykų, kurie būtų tik trukdę ir atitolinę nuo to, dėl ko visi susirinkom. Pagalvojau, kad tikrai būtų neblogai mums visiems dažniau patylėti☺, kad pajaustume žodžio svorį ir galią, kad labiau galvotume, ką ir kaip sakom.
Didžiulė Dievo malonė rekolekcijų metu buvo Dievo Trejybės pajautimas. Tėvas, Sūnus ir Šv. Dvasia. Vienas trijuose asmenyse – didžiulė jėga ir stiprybė. Kaip sakiau, esu atsivertėlė, jaunystėje buvau atsižadėjusi Dievo: perskaičiau Naująjį Testamentą ir pasakiau, kad čia ne man, kad tai – vergų religija, o susitaikiusi su Dievu, „kabinausi“ į Dievą Tėvą, begalinę Jo meilę. Žinojau, girdėjau, skaičiau apie Kristų ir Šv. Dvasią, bet nesugebėjau to žinojimo įsileisti į savo gyvenimą ir širdį. Man jie neatrodė tokie realūs kaip Tėvas. Rekolekcijų metu pajutau šalia esantį Jėzų, gydantį, vedantį, saugantį, gelbėjantį, bendraujantį su manimi, ir Šv. Dvasią, taip tiksliai vedžiojusią mano mintis ir suvokimą per Šv. Rašto skaitinius. Supratau turinti nežmoniškai didelę paramą – trijų asmenų, kurie yra viena.
Kol gyvenau atsiskyrusi nuo Dievo, jaučiausi taip, lyg man kas nors būtų betono bloką ant galvos uždėjęs☺, kuris varžė mano laisvę, neleido man gyventi pilnaverčio gyvenimo, atrodė lyg būtų uždaręs visus ėjimus, ir aš nežinojau, kaip tą bloką pramušti. Susitaikius su Dievu, o ypač per rekolekcijas atsirado jausmas, kad virš galvos atsivėrė didžiulė erdvė, neaprėpiami plotai, pripildyti šviesos, džiaugsmo, begalinės Dievo meilės, atrodė lyg dygsta sparnai skrydžiui☺, kilo nevaldomas noras šaukti iš džiaugsmo: „Dieve, aš Tave myliu!“☺. Žinoma, aš aiškiariagiškai nepamačiau visų savo būsimų ėjimų ir kelių☺, bet tas atsivėrusios erdvės pojūtis yra nepaprastai svarbus, gyvenimas tapo kur kas erdvesnis ir pilnesnis, žvilgsnis pakrypo nuo žemiškų dalykų į dangų.
Susitaikiusi su Dievu, atsiprašiau Jo už atsižadėjimą jaunystėje, bet taip ir nesuvokiau, ko aš iš tiesų netekau pasakiusi tuos lemtingus žodžius. Rekolekcijų metu skaitydama Šv. Rašto ištraukas turbūt pirmą kartą išgirdau taip aiškiai kalbantį Dievą, aiškiai suvokiau, kokie dalykai man šiuo metu yra svarbūs, buvau atvesta prie labai svarbių išvadų ir gavau gyvenimo kryptis. Tada ir supratau, ko netekau atsižadėjusi Dievo. Atsižadėdama Dievo aš atsižadėjau tų dalykų, kurie man buvo patys svarbiausi: meilės ir vedimo.
Apmąstydama Dievo žodį, suvokiau, kad nežiūrint į tai, jog važiavau į rekolekcijas galvodama atleisti mane sužeidusiems žmonėms, visgi nebuvau nusiteikusi atleisti tam žmogui, kuris labiausiai mane sužeidė, ir kuriam labiausiai reikėjo atleisti, ir kad savo neatleidimu norėjau jį nubausti. Nors ir ėjau tikėjimo keliu, bet Jėzumi nesekiau, nebuvau pasiryžusi atleisti savo skriaudėjui ir pradėti gyventi kitokį gyvenimą. Suvokimas buvo lemtingas – man lyg akmuo nuo krūtinės nukrito, pajaučiau, kad dabar pajudėsiu.
Supratau, kad visą savo gyvenimą gyvenau bausdama save. Dabar aiškiai skambėjo žodžiai, kuriuos sau sakydavau: „Pasitrauk! Nekliudyk! Nelįsk! Tau negalima! Tu neturi teisės! Lįsk į savo kampą ir ten sėdėk!…“. Savo skriaudėjo žodžiais ir jau savo sukurtais aš išstūmiau save į gyvenimo užribį ir neleidau sau iš ten išlįsti. Supratau, kad Dievo atsižadėjimas irgi buvo mano pačios bausmė sau, nesąmoninga, bet buvo. Atimti iš savęs tai, ko tau labiausiai reikia.
Supratau, kad nuo šiol turiu aiškiai apsispręsti, su kuo aš toliau einu, ir tą daryti nuolat ir tvirtai. Ar aš renkuosi gyvenimą ir palaiminimus, ar mirtį ir prakeikimus? Apsisprendimas turi būti ryžtingas, nuolatinis ir tvirtas.
Supratau, kad turiu išdrįsti išlįsti iš gyvenimo užribio, eiti gyvenimo vandenynu žiūrint į Jėzaus veidą ir garsiai, drąsiai šaukti: „Jėzau, Dievo Sūnau, padėk!“, „Viešpatie, gelbėk!“, nes tik Jis gali mane išvesti, tik Jo ranka gali mane išgelbėti.
Tai buvo aiškaus apsisprendimo laikas, pasiryžimo eiti su Jėzumi Kristumi laikas, po kurio jau galėjau visiškai atvirai išpažinti savo gyvenimo nuodėmes ir atleisti už žaizdas.
Po išpažinties jaučiau didžiulį palengvėjimą, jaučiau, kad šventė atėjo į mano širdį, dar aiškiau pajaučiau, kad esu išsiilgtoji Dievo dukra, kurios jis manęs tiek metu laukė ir ne kartą kvietė sugrįžti. Atleidimo liturgija nuritino dar vieną akmenį nuo mano širdies, net ne vieną☺. Buvo dalykų, kurių, jaučiau, kad niekaip negaliu atleisti, tada meldžiau Jėzaus, kad jis tai padarytų už mane, kad padėtų man tą padaryti, ir palengvėjimas ateidavo, galėdavau ištarti „Amen“. Dabar aš tikiu, kad pagaliau leisiu sau gyventi, nes Dievas to nori, esu reikalinga čia, žemėje, nes Dievas to nori, esu vertinga, nes esu mylimoji Dievo dukra, Jo sukurta prieš amžius, ir esu čia Jo noru ir valia.
„Pagaliau aš galėsiu pradėti savo gyvenimo kelionę su Jėzumi, Jėzuje ir dėl Jo“, –kibausi į Jėzų, meldžiau leisti eiti su Juo, suvokti, ką turiu daryti, kad Jam „pasitarnaučiau ir save ištyrinčiau“.
Supratau, kad gyvenu didžiulės Dievo malonės metu, kad patiriu Dievo malonę nuo to laiko, kai įsitvėriau į Dievo Tėvo ranką, kai pagaliau leidau sau sugrįžti pas Dievą.
Dieve, ačiū Tau, kad taip ilgai ir kantriai manęs laukei, kad suteikei man malonę pajausti Tavo meilę, malonę sugrįžti į Tavo namus. Malonę prašyti Tavo, Jėzau, pagalbos ir leisti numazgoti savo kojas. Malonę atvykti į šitas rekolekcijas ir dar kartą pajausti Tavo meilę, sesių, kunigų ir kitų žmonių širdžių atvirumą, pagalbą, maldas, supratimą. Ačiū Tau, Dieve. Meldžiu Tavo meilės, malonės ir gailestingumo visiems šiems žmonėms. Meldžiu nenustok mus gydęs savo meilės galia, nepaliauk mums dovanoti savo artumo dovanas. Dieve, suteik man malonę atsiduoti Tavo meilės veikimui. Amen.