[…] Iš tiesų dar norėčiau pasakyti, kad nebejaučiu pykčio mane labiausiai sužeidusiems žmonėms, kuriems jaučiau pyktį visą gyvenimą – jaučiu tik gailestį, matau juos pačius kaip daug kentėjusius ir dėl to nemokėjusius tinkamai mylėti. Matau ne “teoriškai”, bet jaučiu jų kančią, gailiuosi jų. Man tai labai didelė malonė! Nes tie žmonės yra mano tėvai.
Mane Dievas po atleidimo išvadavo iš pykčio, kuriame buvau įkalinta ir niekaip pati savo jėgomis negalėjau iš tikrųjų atleisti, ir iš graužaties dėl to pykčio!
Labai Jums ačiū!